Saulius Lynikas

Gimtadienio proga gavau keliolika sveikinimų.Visi linkėjo kasdienių gerų dalykų ir, žinoma, ko labiausiai stokoju – sveikatos. Palinkėta net gero ateinančio dešimtmečio. Dėkojau, atsakinėjau, kad nūnai labai girtis sveikata negaliu, gavau begales padrąsinimų, kad dabar  netikęs laikas, kad bloga mėnulio fazė, kad ir jiems dabar prasta savijauta, bet ateityje bus tik geriau ir t.t. Kaip dera tuose griežto protokolo proginiuose pokalbiuose, atsakinėjau esąs tuo  tikras, o po visų  gerų palinkėjimų  juolab gyvenimas tik šviesės. Sveikatingų mano laikų draugai… Aš irgi taip elgiausi. Ar nematai, ar pusiau sąmoningai klysti? Gal  svetimoms godoms paprasčiausiai laiko neturi? Juk  savų reikalų ir bėdų pilna…  Po šio įprastinio karnavalo, kur stropiai vaidinome rusų pasakos veikėją nemirtingąjį Kasčėjų, peržvelgiau e- paštą. Draugas ( koks ten draugas – net mano gimtadienio datos  nežino – bendramintis, drąsiai tariant) atsiuntė, taip sakant, „ne į temą“ du straipsnius.  Taigi, pirmasis:
Apie atgailą jau kalbėjom. Grįžkime prie jos dar. „Kas nedarys atgailos – pražus!“ Tai griežti, nepermaldaujami Viešpaties žodžiai, Ir niekas tenemėgina vogčia prabėgti pro juos. Juk pagrindinis dalykas, kurį apaštalai privalo skelbti – tai yra atgaila. Atgaila – kaip nusigręžimas nuo nuodėmės, atsibudimas iš apsileidimo snaudulio, žingsnių paspartinimas ir Kristaus sekimas – tai yra krikščionybės esminis bruožas, o ne atsitiktinis maldingas priedas.
O betgi šie žodžiai nugąsdina mus. Kai buvome jauni, rodos, dar lyg ir laiko neturėjome. Tai buvo rūgimo, brendimo laikotarpis. Apie atgailą galvoti lyg ir buvo per anksti… Po to jau dažniau mes atgailaudavome kietą savo gyvenimo vidurdienį, bet ir tai buvo nuolatinis skubėjimas, nuolatinės grumtynės dėl duonos kąsnio, ir atgailai likdavo lyg ir per maža laiko… Tiesa, jei mes būtume galėję kiekvieną sunkumą, kiekvieną priešingumą pakelti su atgailos ir kantrumo dvasia, tai galėtume būti visiškai ramūs. O betgi… Nukrypdavome nuo kelio, per maža stengėmės tobulinti sielą ir pasaulį. Bet atgaila –  norime to mes ar ne – ateis, jau ateina. Štai gerasis Dievas davė mums visiems senatvę, ir apie ją mes turime daug ką pasakyti.
Ką gi?S enatvė – tai prieangis prieš Dievo sosto kambarį. Prieangyje mes turime progos nusivalyti apavą, nusipurtyti drabužius, susikaupti ir surinkti žodžius, kuriuos turėsime pasakyti įėję. Į švarų Dievo sosto kambarį nereikės įbėgti staiga, tiesiai iš gatvės šurmulio ir purvyno. Tik žiūrėkime: prieangy reikia tinkamai sunaudoti laiką.
Senatvė – tai ir yra visuotinis visų žmonių vienuolynas. Kokie bendrieji visų vienuolynų bruožai? Pirmiausia – vienatvė… Seni žmonės jau savaime esame vieniši. Nors ir keliolika vaikų būtų, vaikai – sau, o senieji – sau. Vienuolyno tyluma… Tai pagrindinė jo žymė. Jau tavęs niekas neklauso. Nebeįdomi tavo šneka, nebemoki greitai kalbėti. Su tavim ir sunku kalbėti, nes tau reikia viską dukart sakyti. O ar dar negana visą gyvenimą prisiplepėjai? Liaukis! Kaip liūdna, kad kiti žmonės iki paskutinio atodūsio plepa ir „klapatijas“… Vienuolyno griežtumai… Pakol esame jauni, mokam nuo visų griežtumų išsisukti. Bet vis dėlto senatvės vienuolynas visada vienodai griežtas. Ten visi nešioja ašutines – kenčia sąnarių reumatą, kojų, rankų mėšlungį. Visi su atgailos juostomis vaikšto – skaudama nugara. Visi vienatvės atsiskyrime gyvena, nes niekas jų  jau nebenori, nebekviečia pas  save. Jie tyli. Jie menkai girdi. Jie mažai mato. Jie daug pasninkauja, nes jau ir dantų nebeturi, nuolatos negaluoja. Jie naktimis meldžiasi, nes nebegali užmigti… Mes, seneliai, esame „pustelninkai“ ir „pakutnykai“. Teskauda akis, tesopa širdį už visus kūno ir sielos paklydimus. Tik reikia skubintis, nes šis vienuolynas kartais staiga užsidaro… Ačiū, Tau, Viešpatie, kad davei man laiko atgailai. (Tėvas Stanislovas ,,Visuotinis vienuolynas‘‘, 1995 01 21).
Na, štai. Tikrai, ne į temą, bet tiko. Dėkui, Tėve. „Pakol esame jauni, mokame nuo visų griežtumų išsisukti.“ Ką čia bepridėsi, tikrai mokėjom.  Bet visuotinio vienuolyno dauguma neišvengiam. Ir man jis teko. Vienuma, tyla, ašutinės, kiti kentėjimų teikiantys dalykai – visko šiame vienuolyne apsčiai. Bet kam  vengti, kam dejuoti, jei jame tiek svarbių, būtinų dalykų gauni? Apsišvarini, nuo gatvės triukšmo atitoksti. O kokia tikra, akivaizdi  vienuolyne adoracija, susitikimas akis į akį su Viešpačiu ir Jo valia. Matydamas Jo veidą tuoj suvoki visus savo  klystkelius bei kur, gal būt, jie atvedė. Nieko nereikia dirbtinai kurti, jokių imitacijų, išgražinimų su pagiedojimais.  Esi prieš Jį, matai, savimi junti Jo planą. Kūnas „griežia“  skausmingą  adadžio,  renginuose tokios realybės nesu pajutęs. Byra, žmogeli, tavieji susigalvojimai, tavieji scenarijai… Bet, svarbiausia, netikėtai užplūsta nuojauta, kad tunelio gale – šviesa. Ir joje – tvarka, (gal ramybė) kurios visad ilgėtasi, tikėtasi. Tarsi iš sapno sugrįžtančios laukta… „Tik reikia skubintis, nes šis vienuolynas kartais staiga užsidaro…“   Bet, gerbiamas  Tėve, juk būna ir taip, kad tas vienuolynas kartais labai ilgai, skausmingai tęsiasi. Yra ligų, kai būklė iš lėto blogėja, vis daugėja kentėjimų, silpsta gebėjimai, tampi vis labiau priklausomas, priežiūros reikalingas. Tada perdėm sunku ir artimiesiems, ir „pakutnykui“.  Atrodo, to grimzdimo, tos liūdnos perspektyvos nebeištversi… Gal tuomet jis gali melsti: „Jau gana supratau, prisikentėjau, Viešpatie, jau veskis mane, būk gailestingas“.  Mokiniai nenorėjom likti klasėje antramečiais, dabar irgi nenorim.  Tad neryžtingai sakau – jei kitaip negalima, tai teesie Tavo valia. Nes  gal vienuolyne kiti dėsniai –kuo lengviau gyvenime sekėsi, tuo savo „aš“ didesnį užauginai. Tad ilgiau reiks jį gramdyt, švarint  prieš žengiant į sosto kambarį… Bet, Viešpatie, juk Tu gailestingas ir mūsų silpnumą regi, tad mūsų maldų neatmeski… Arba kitaip, savu būdu, pagelbėk sunkenybėse. Kažkada galvojau,  kad namiškiai, draugai tarsi svarbi, garbinga  „starto komanda“ paruoš, išlydės lyg kosmonautą pasiligojusį bėdžių į pačią svarbiausią jo gyvenimo kelionę. Kur tau… Prisimink, koks tu pats buvai anuomet  „starto komandos“ narys, kiek tesirūpinai saviškių išlydėjimu… Kokia kelionė, kokie išlydėjimai? Juk svarbesnių reikalų buvo, regis, iki kaklo. Toks  gyvenimas, juolab nūnai. Tikrai, nūdien nuo senukų vienuolyno atsiribojama, talpinant senius ir kitus sunkius ligonius į tam skirtas įstaigas – įgalieji sau, neįgalieji sau (arba atsiribojama  niekur jų neiškraustant  – rūpinamasi tik fiziologinias poreikiais (ir už tai ačiū). Taip išvengiama kai kurių gyvenimo tarpsnių nereikalingo akcentavimo,  išlieka, taip sakant, mūsų kasdienybės ir  egzistencijos pozityvi dinamika – nuolatinis bruzdesys po saule.O visgi gerai, labai gerai būtų, kad tame prieš sosto kambarį esančiame prieangyje rastum bendradalių,  galėtum su jais savo jausenomis pasidalinti (juk ir parašiutininkai prieš šuolį lėktuve tą gali). Kad galėtum sulaukti paramos iš kokios veiklios, ne „chaltūrnos“ starto komandos, kad būtų, kaip kadaise būdavo…