Saulius Lynikas .Rudens lapai (2017 spalio 05 )

Rudens lapai

 

 

 

Po šiltos, džiugios vasaros vaikų dienos ir žaidimai keisdavosi. Atsirasdavo naujų gerų dalykų. Sode prisirpsta skanių obuolių, žiūrėk, vyresnieji duoda paruoštą valgyti morką ar ropės griežtę, randi grybų pievoje už kiemo – kur ten viską atminsi. Bet labiausiai įsiminė ilgi rudens vakarai – tamsu, o miegoti dar nereikia. Atslinkdavo jie pamažėl ilgėdami, naujų džiaugsmų atnešdami.

Mūsų sklype augo daug medžių – sodo obelys, kriaušės ir kitokie. Tad rudenį po šalnų žemę nuklodavo spalvoti gražūs lapai. Smagu būdavo bėgiojant juos šnarinti. O dar kvapas – juk pamenat tą rudenišką lapų kvapą, iš padangių protarpiais atsklindant išskrendančių paukščių trelėms. Bet mums, mažiems berniūkščiams, rūpėjo paprastesni dalykai.

Tėtis lapus sugrėbdavo į krūveles, kurių pūpsodavo gal kokios 5–6 apie namą. Mums, šešiamečiui man ir keturmečiui broliui, lapų krūvelės atrodė didelės – aukščiu siekdavo gal pusę vaiko ūgio. Traukte traukė į jas griūti ir voliotis. O ilgais rudens vakarais, kai prisijungdavo kaimynas septynmetis draugas – tą ir darydavom. Tėtis mūsų labai nedrausdavo, nes išvartytoms krūvoms pataisyti daug darbo nereikėdavo. Jei dar gaudavom elektrinį žibintuvėlį, tai vakare bėgiodami tarp apšviestų lapų, nuplikusių sodo kamienų tarsi pasakoje jautėmės. Nuostabiausia, žinoma, būdavo, kai kiekvienas po žibintuvėlį turėdavom. Kas gali būti smagiau už slėpynes sutemose, lempelių šviesoje, po kojom lapams šiugždant! Tamsų rudens vakarą yra daugybė vietų pasislėpti. Smagiausia būdavo įvirsti į lapų krūvą, dar rankomis lapus užsižerti, išjungti lempelę ir džiaugtis gerai pasislėpus. Būdavo, žinoma, visaip. Ar nerasdavo, ar rasdavo, ar pats ieškodavai, bet visad nauja ir labai smagu.

Po lietaus nebelikdavo buvusio stebuklo – nuostabieji lapai kažkaip sugurdavo, šlapia makalyne tapdavo. Rasdavom kitokių rudeniškų įdomybių, bet žaidimai tarp lapų tamsoje bene giliausiai atmintyje liko.