Naujienos

Sergantys IS turi rasti nišą, kur galėtų realizuoti save. Aš pabandžiau. Man patiko. Gal ir kiti galėtų pasidalinti savo patirtim?
2014-01-21

RAUDONASIS    FOTOAPARATAS 

              Vos mama įtardavo, kad Morta arba Marytė bando pasakyti ne visai tiesą, liepdavo žiūrėti į akis ir vos užmetus žvilgsnį jau žinojo, kuri meluoja. Mergaitės stengėsi iškvosti, kokie ženklai tą parodo, bet mama tylėjo kaip partizanas ir savo paslapties niekad neatskleidė. Morta žino, kad meluoti yra negražu, todėl visada sako tiesą. Bet... juk gyvenime visko pasitaiko. Reikėtų būti pasiruošus,  jeigu ką...


Vakar merginos vis dėlto nusprendė išsiaiškinti mamos paslaptį. Jos pakaitomis sakė teisybę ir melą. Įsispitrijusios žiūrėjo viena kitai į akis, bet nieko keisto ten nematė. Tik juokas ėmė. Ir  greitai nuo kvatojimosi ne tik pačios sugriuvo ant žemės springdamos juoku, bet ir prižadino kitame kambaryje snūduriuojantį tėtį.

                      -  Na ir kas gi sukėlė tokias linksmybių bangas?

                      -  Mes ką tik išsiaiškinom  - mama meluoja, nes akyse tikrai nieko nesimato.

                      -  Tai ji pasakojo jums apie senąsias technologijas. Gyvenimas eina tik į priekį ir viskas keičiasi. Juk dabar galima ir blusą iš kosmoso nufotografuoti.

                      Sesės stovėjo kaip stabo ištiktos ir tik žvilgsniu palydėjo tyliai švilpčiojantį tėtį, kuris grakščiai apsisukęs išėjo iš kambario. Morta prisiminė nebaigtą skaityti knygą ir įsitaisė prie lango, Marytė ėmėsi piešti varlę ant salotos lapo.

 

                      Šiandien Morta namuose karaliauja viena. Na... ne visai viena, nes gretimame kambaryje Marytė bando parašyti atminimą į kažkieno sąsiuvinį. Turbūt į berniuko, nes kambario durys užstumtos rašomuoju stalu ir patekti vidun  nėra jokios galimybės. Ir nereikia.  Jau pats laikas patikrinti, kokią dėžutę tėtis padovanojo mamai.

                      Įsijungusi grotuvą su vaikiškom dainelėm Morta prisėlina prie lentynos, ant kurios stovi paslaptingoji dėžutė.  Dviem pirštukais prakrapšto kraštelį ir... bum!  Ant grindų  išrieda stiklinis buteliukas, panašus į rožės žiedą. Mergaitė virpančiomis rankomis nuima dangtelį ir paspaudžia auksu žėrintį buteliuko kaklą... Rožių kvapas kaip gaivus debesėlis didėja, skverbiasi į visus kambario kampus, jau pradeda graužti ir nosį, ir gerklę. Morta stengiasi iš visų plaučių įtraukti kuo daugiau vasariško svaigaus aromato. Ji nejaučia, kad auksinį kakliuką spaudžiantis pirštas jau net pabalo nuo įtampos, bet tik sukasi po kambarį nešama vaikiškos dainelės garsų.

                      -  Mortaaaa!...

                      Išgirdusi sesers klyksmą, kupiną pykčio, mergaitė paleidžia iš rankų buteliuką ir pati klesteli ant užpakalio viduryje kambario.  Marytė ištraukia elektros laidą iš rozetės ir kambarį užlieja spengianti tyla. Po stalu guli beveik tuščias kvepalų buteliukas, o kambario oras atrodo tirštas lyg manų košė.

                      -  Ot gausi…

                      - Nesakykim nieko mamai, aš už tave ir indus išmazgosiu, ir lovas paklosiu… Ir du saldainius, kuriuos vakar iš tavęs nukniaukiau, atiduosiu…

                      O Marytę dabar labiausiai džiugina ne saldainiai, ne lovos, o jaunėlės nusižeminimas.

                      -  Juk mes dabar žinom, kad mama nieko akyse nepamatys,- įkalbinėja mažoji, nors  ir jaučia kažkokį keistą trūkčiojimą pilvo apačioje.

                      Sugrįžus mama vos gali įkvėpti, nes rožių aromatas jau karaliauja ne tik kambaryje, bet ir prieškambaryje.

                      -  Išbandėte mano naujuosius kvepalus?

                      -  Kokius?

                      -  Tuos, kuriuos man tėtis padovanojo.

                      -  O aš net nežinojau, kad tėtis padovanojo…

                      Morta drąsiai išpūtus akis žiūri į mamą, nes žino, kad akyse tikrai nėra jokio užrašo.  Akimirką trukus nemaloni tyla jau rausvina skruostus,  delnai ima prakaituoti.

-  Gerai…

                      Taip lengvai išsisukus nuo tolesnio klausinėjimo, barimo ar net baudos Morta triumfuodama eina prie knygos.

                     

                      Pavakary, visiems susirinkus aplink stalą, tėtis prasitarė:

-         Aš pakviečiau vakare užeiti tetą Nijolę su raudonuoju fotoaparatu. Išgersim arbatos su mamos keptais sausainiukais,  pasikalbėsim.

-         Kokiu fotoaparatu?

                      -   Morta, negi neprisimeni, kad teta Nijolė turi ne juodą arba sidabrinį kaip visų

fotoaparatą? Jis išmanusis. Kai nufotografuoja žmones, tiems, kurie meluoja, ant galvos atsiranda ragai.

                      Tėtis ilgai pasakoja apie išmaniojo telefono gudrybes, mama, klausydama ir pritardama tokių aparatų panaudojimo svarbai,linkčioja galva, Marytė prunkščia į saują pro pirštus žvilgčiodama į pastirusią nuo baimės jaunėlę. O Morta jau mato savo  nuotrauką visuose laikraščiuose ir žurnaluose.

-             Aš išpurškiau mamos kvepalus…              

 

Galite tikėti, galite netikėti, kad būna tokių fotoaparatų, bet vienoje nuotraukoje Mortos plaukai taip pasišiaušę, kad ji tik viena supranta, - tai ne išdykėlio vėjo darbas.

 Nijolė Lukošiūtė