Avėdamos pavasarinėmis kurpaitėmis,

Mes tapome bendrakeleivėmis.

Keliavom į save ir sau…

Nors… gal ir dėl kitų…

Ir trypėm kojomis, ir sparnus auginom,

Bet saugiai leidomės ir kilom.

Surinkę savo šiukšles kibiran,

Į lygiavertę kovą su savu kaimynu stojom.

Išskalbę savo išnaras,

Kažkur teatre raudonu kilimu paklojom.

Praėję juo, šampano burbulais putojom.

Ir nieko negalvojom, vis kilom ir putojom.

Nes tikro Meistro rūpestingas žvilgsnis,

šviesus žodis mus globojo,

dėmesiu ir gerumu apdovanojo.

Pavasarį skausmus juoku nuplovėm.

Ir karštą vasarą, ledų prikimšę -laimingos

pagaliau- su savimi nebekovojom.

2021m.liepa      R.M.