Parengė Rasa Malinauskaitė.
Smalsumas, naujų potyrių troškimas, įdomiai praleistas laikas, noras ieškoti, pažinti, suprasti… ir karantinas, bendravimo stoka, o galbūt net vienišumo jausmas, paskatino dalyvauti ir sutelkė mus į Dramos Terapijos užsiėmimus. Nuo š.m. balandžio mėn. 12 d. iki birželio mėn. 28d. šiuos užsiėmimus vedė Lietuvos garsi ir gerbiama aktorė, mūsų mylima terapeutė Monika Bičiūnaitė. Mes, 12 moterų, sergančių išsėtine skleroze, iš įvairių Lietuvos miestų – Panevėžio, Klaipėdos, Rokiškio, Alytaus, Ukmergės, Kauno, kiekvieną pirmadienį jungėmės nuotoliniu būdu, internetu „Zoom“ platformoje ir 12 savaičių dalyvavome DT (Dramos Terapijos) sesijose. Taigi , kartu su DT vadove Monika Bičiūnaite tapome bendrakeleivėmis ir leidomės šiuo dar nežinomu keliu. (Pastebėjimas – skaičius 12 buvo mus lydintis, aut.).
Pažintis, susipažinimas, pasilabinimas, kaip, beje, ir atsisveikinimas – svarbi dramos terapijos dalis. Susipažinimo užduotys atvėrė skrynią mums svarbių prisiminimų – kai juos atgaivini, užlieja šilumos jausmas, bet kartais gali gauti „šalto dušo“. Galime „keliauti laiku“ : grįžti į vaikystę, į vaikystės prisiminimus, į malonias užfiksuotas akimirkas ir , galbūt, patirtus nesėkmingus išgyvenimus, nemalonius potyrius. Ir visa tai yra labai svarbu. DT terapeutės Monikos Bičiūnaitės rūpestingumas ir dėmesingumas mus paskatino labiau pasitikėti, užmegzti ryšį tarpusavyje, ir supratę, kad mes esame saugios ir nuoširdžiai išklausomos, galėjome atsiverti ir saugiai išbūti šioje erdvėje. Analizuodamos save, tarsi nėrėme į gilesnius savęs, savo vardo pažinimą, savęs pristatymą kitaip. Ieškojome save išreiškiančio ir atspindinčio žodžio, garso bei judesio. Įdomu tai, kad susipažinę tarpusavyje, mums tikrai pavyko lengviau užmegzti ryšį su savimi, labiau kūrybiškai atsiskleisti. Labai svarbu kaip mes esame susigyvenę su savo vardu, ką jis mums reiškia, kokius vaidmenis turime Gyvenime..
Skirtingai yra apskaičiuota, kiek ir kokių emocijų žmogus patiria per savo gyvenimą. Jau IV a. pr.Kr. Aristotelis bandė nustatyti tikslų skaičių, jis apskaičiavo 14 pagrindinių, na, o šiomis dienomis apskaičiuojama skirtingai ir gerokai daugiau emocijų. Per tas 12 savaičių dalyvaudamos dramos terapijoje, greičiausiai, visas ir patyrėme. Dar prieš terapiją, užsiėmimų vadovė paprašė visus potyrius užrašyti į specialiai paskirtą Dramos Terapijos užrašinę. Anot, DT vadovės Monikos Bičiūnaitės „Paleisti vidinį vėją“. Tad mintys liejosi…
Terapeutė visus užsiėmimus pradėdavo ir baigdavo „Blitz“ klausimais. DT grupės dalyvės turėdavo įsivertinti esamą dabartinę („šią minutę“, „ šią dieną“..) emociją, būseną, jausmą…(savivoką, drąsą, nuovargį, koncentraciją, silpnumą, požiūrį į išvaizdą, ir kt.). Pradžioje nebuvo sunku pastebėti, kad vertinimas buvo šiek tiek geresnis, nei yra. Bet pajutę terapeutės palaikymą, paskatinimą, kad visa tai tikrai saugu, ir supratę, kad kuo tiksliau įsivertinę, mes padedame sau, tapome nuoširdesnės ir atviresnės pačios sau. Dažnai pastebėdavome, kaip vertinimas po DT pagerėdavo, net fiziškai jausdavome sumažėjusį skausmą, dingdavo įtampa kūne, sumažėdavo spastika, pagerėdavo nuotaika, nusiramindavome… Matydamos tokius akivaizdžius gerus rezultatus, ir lydintį terapeutės palaikymą, supratimą, drąsiau leidome atsiskleisti.
Štai tada atsivėrė ir mūsų kūrybos džiaugsmas, potyriai. Dar turėčiau pridurti, kad DT labai svarbu yra kalbėti – judesiu, akimis, žodžiais, mimika. Tai yra tinka ir verbalinė, ir neverbalinė kūno kalba. Monika Bičiūnaitė vis pabrėždavo, kad užduočių atlikime svarbu pasikliauti savo pasąmone, o protui leisti pailsėti. Nes šiame, greitai besisukančiame pasaulyje, ir taip be galo daug protaujame. Toks gyvenimo tempas priverčia kaupti daug ir visokios informacijos. Ir taip pervargstame. Galvoje atsiranda „minčių raizgalynė“, o kur dar visokios ligos, kiti negerumai… Priklausomai nuo terapeutės paskirtos užduoties, gal su šiek tiek vidinės įtampos, nerimo ar nepasitikėjimo vis tik sugebėjome išreikšti save užduočių atlikime, „paleidome mintis“, daug negalvojant ir perkeliant žodį(emociją) iš piešinio, eilėraščio ir kt…. Išmokome kalbėti su mažiau „nereikalingų žodžių“, galėjome labiau koncentruotis į užduotį, nesiblaškyti. Nustebome sužinoję, kad kartais atsakydamos į užduotą klausimą „Nežinau“, iš tikrųjų mes žinome atsakymą. Terapeutė kantriai ir dėmesingai išlaukdavo visų mūsų atsakymų.
Nekantriai laukdavome susitikimų su terapeute Monika Bičiūnaite. Įdomiose užduotyse slypėjo „vaistai“ mums ir dvasiškai, ir fiziškai. Psichoemocinių – fizinių pratimų, „išsinėrimas iš gyvatės odos“, „šampano taurė“ dėka, galėjome pajusti kaip, mumyse tūnojusi įtampa , palieka mūsų kūnus, ir fiziškai jaučiame palengvėjimą, atsipalaidavimą. Be abejo, tuos potyrius mes visos skirtingai išgyvenome. Atlikdamos užduotis, galėjome pasijusti kūrėjais – net režisieriais, kurti savo asmeninius kino filmus, tapti aktoriais; kurti nebūtus personažus ir jais išgyventi potyrį; įvardijus problemą, „užkurti“ naują dialogą ir sutvarkyti santykius, o tai gerokai pranokome pačios save.
Šis mūsų nueitas DT kelias, kartu su Monika Bičiūnaite unikalus, potyriai ir akivaizdūs pasikeitimai yra svarbūs mums, moterims, gyvenančioms su liga, išsėtine skleroze. Tad mes pasiruošę drąsiai keliauti dar toliau ir viliamės kitų susitikimų. Pagarba ir nuoširdūs linkėjimai!