🧡𝗞𝗼𝘃𝗮𝘀 – 𝗶š𝘀ė𝘁𝗶𝗻ė𝘀 𝘀𝗸𝗹𝗲𝗿𝗼𝘇ė𝘀 𝘀ą𝗺𝗼𝗻𝗶𝗻𝗴𝘂𝗺𝗼 𝗶𝗿 𝗶𝗻𝗳𝗼𝗿𝗺𝘂𝗼𝘁𝘂𝗺𝗼 𝗺ė𝗻𝘂𝗼 🧡
Taip skelbia tarptautinė iniciatyva pasaulyje.🌏

Tai daugiau nei simbolis, daugiau nei oranžinė juostelė🎗️, daugiau nei vienas įrašas socialiniuose tinkluose ..

𝙆𝙖𝙞 𝙠𝙪𝙧𝙞𝙚𝙢𝙨 𝙩𝙖𝙞 – 𝙠𝙖𝙨𝙙𝙞𝙚𝙣𝙮𝙗ė. 𝙎𝙪 𝙫𝙞𝙨𝙖𝙞𝙨 𝙟𝙤𝙨 𝙞ššū𝙠𝙞𝙖𝙞𝙨, 𝙣𝙚𝙩𝙞𝙠ė𝙩𝙪𝙢𝙖𝙞𝙨 𝙞𝙧 𝙩𝙮𝙡𝙞𝙖𝙞𝙨 𝙢𝙤𝙢𝙚𝙣𝙩𝙖𝙞𝙨, 𝙠𝙪𝙧𝙞ų 𝙠𝙞𝙩𝙞 𝙣𝙚𝙢𝙖𝙩𝙤.

Šis mėnuo , 𝙥𝙧𝙞𝙢𝙚𝙣𝙖 kad galime kalbėti ir garsiau, ir plačiau
Ne tik apie pergales… Bet ir apie simptomus, apie gydymą, apie tai, ko mums iš tiesų reikia.
Apie „bet tu juk atrodai gerai“, kuris kartais žeidžia labiau nei liga.

Žinomumas – tai supratimas. Supratimas – tai kai kuriems mažiau vienatvės.
Bet , kartais, tai žingsnis nebesislėpti su ta liga, bijant visuomenės, kaimynų, darbdavių…
𝙅𝙚𝙞 𝙜𝙮𝙫𝙚𝙣𝙞 𝙨𝙪 𝙄𝙎 – 𝙩𝙖𝙫𝙤 𝙥𝙖𝙩𝙞𝙧𝙩𝙞𝙨 𝙩𝙞𝙠𝙧𝙖 ir nereikia slėptis tikrai.
Tavo stiprybė matoma, net jei ne visi ją supranta.
O jei esi šalia sergančiojo – tavo palaikymas svarbesnis, nei galbūt kada nors išgirsi.
Jei tik dabar pradedi domėtis – ačiū, kad nori suprasti🙋

.Š𝐢𝐬 𝐦ė𝐧𝐮𝐨 𝐭𝐢𝐤𝐫𝐚𝐢 𝐧𝐞 𝐚𝐩𝐢𝐞 𝐠𝐚𝐢𝐥𝐞𝐬𝐭į..

🧡Jis apie bendruomenę.
🧡Apie balsą.
🧡Apie tai, kad niekas neliktų vienas.

🧡Tad aš šį mėnesį keliu labai konkretų klausimą – dėl palaikomosios reabilitacijos žmonėms su IS.

Šiandien daugeliui vis dar nėra aišku:
kaip, kada, kam ir kokiomis sąlygomis galima patekti į sanatorinę reabilitaciją.

Žmonėms, gyvenantiems su lėtine liga, reabilitacija nėra prabanga.
Tai yra būdas išlaikyti savarankiškumą, judėjimą ir gyvenimo kokybę.

Todėl norisi paprasto dalyko –
aiškesnio, skaidraus ir visiems suprantamo kelio į palaikomąją reabilitaciją.

Nes gyvenant su IS palaikymas turi būti ne atsitiktinis.
Jis turi būti nuoseklus, prieinamas ir realiai veikiantis.

Kalbėkime apie tai.
Kad nė vienas žmogus su IS neliktų vienas – nei su liga, nei su sistema.

Rasa Malinauskaitė