Džiaze nėra klaidų – yra tik naujos kryptys. Panašiai ir su išsėtine skleroze: dienos gali būti nenuspėjamos, planai – šiek tiek „nuslystantys nuo takto

„𝕯ž𝖎𝖆𝖟𝖔 𝖛𝖆𝖐𝖆𝖗𝖆𝖘 𝖘𝖆𝖛𝖞𝖏𝖊“🎹
Išsėtinė sklerozė kaip džiazas: gyvenimas tarp improvizacijos ir ritmo

Jeigu gyvenimas būtų muzika, tai išsėtinė sklerozė tikrai nebūtų griežtai pagal natas parašyta simfonija. Greičiau – džiazas. Su visais netikėtais posūkiais, improvizacijomis ir kartais keistai gražiais disonansais.

Džiaze nėra klaidų – yra tik naujos kryptys. Panašiai ir su išsėtine skleroze: dienos gali būti nenuspėjamos, planai – šiek tiek „nuslystantys nuo takto“, bet kiekviena akimirka vis tiek gali turėti savo skambesį. Kartais lėtą, kartais energingą, kartais… visiškai eksperimentinį.

Gyvenant su šia liga, kūnas tarsi tampa instrumentu, kuris ne visada paklūsta dirigentui. Bet džiaze dirigento dažnai ir nereikia – užtenka jausmo. Ir čia atsiranda kažkas labai žmogiško: gebėjimas prisitaikyti, išgirsti save ir leisti sau groti taip, kaip išeina tą dieną.

Yra dienų, kai muzika skamba švelniai – lyg vakarinis saksofono solo. O kartais – tarsi būgnų improvizacija, kai viskas šiek tiek chaotiška. Bet net ir tada tame chaose gali būti ritmas. Savas ritmas.

Galbūt išsėtinė sklerozė atima dalį kontrolės, bet kartu ji išmoko vieno labai „džiaziško“ dalyko – 𝐩𝐚𝐥𝐞𝐢𝐬𝐭𝐢 𝐠𝐫𝐢𝐞ž𝐭ą 𝐩𝐥𝐚𝐧ą 𝐢𝐫 𝐩𝐚𝐬𝐢𝐭𝐢𝐤ė𝐭𝐢 𝐩𝐫𝐨𝐜𝐞𝐬𝐮.

Nes kartais gražiausi dalykai gimsta ne iš tobulumo, o iš netikėtumo.

Ir jeigu reikėtų rasti vieną bendrą vardiklį tarp džiazo ir šios ligos, tai būtų improvizacija. Gyvenimas čia ir dabar. Ne tobula, bet tikra.©

𝓞 𝓽𝓲𝓴𝓻𝓾𝓶𝓪𝓼 – 𝓿𝓲𝓼𝓪𝓭𝓪 𝓼𝓴𝓪𝓶𝓫𝓪 𝓰𝓮𝓻𝓪𝓲. 🎷

Ar klausotės džiazo? Su džiazo diena!

Pasiklausykite;

Mano mėgstamiausias jaunystėje grotas kūrinys Tadd Dameron „Lady Bird“

#išsėtinėsklerozė
#jazzday
aut.Rasa Malinauskaitė